Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas galutiniais procesiniais sprendimais atmetė ieškinio reikalavimus bei pripažino, kad CK 4.181 straipsnio 3 dalies imperatyvus pobūdis savaime nereiškia jo absoliutumo reikalavimo perleidimo sutarties negaliojimo prasme, kadangi šios normos imperatyvumas, kurio pažeidimas nulemia sandorio negaliojimą (absoliutumas) egzistuoja tuomet, kai yra pažeidžiamas svarbus teisės norma saugomas interesas.

Svarbus CK 4.181 straipsnio 3 dalimi saugomas interesas egzistuotų, jeigu: 1) naujasis kreditorius būtų suinteresuotas įkeistu turtu, o ne užtikrintos prievolės įvykdymu (t. y. būtų nesąžiningas) bei 2) dėl kreditoriaus pasikeitimo pablogėtų svetimo daikto įkaito davėjo (ieškovės) teisinė padėtis. Šiuo atveju kreditoriaus asmuo įkeisto objekto savininkui neturi esminės reikšmės ir reikalavimo teisių perleidimas kitam kreditoriui nepažeidžia jo teisių – jų labiau nesuvaržo ir neišplečia skolininkų vykdymo procese (įkaito davėjos) prievolių naujajam kreditoriui.

Dėl reikalavimo pripažinti hipoteką pasibaigusią teismų papildomai pasakyta, kad CK nėra įtvirtintų tesės normų, reglamentuojančių svetimo daikto hipotekos / įkeitimo pabaigą, esant nustatytam CK 4.181 straipsnio 3 dalies pažeidimui. Tuo atveju, jeigu įvyktų hipoteka / įkeitimu užtikrintos reikalavimo teisės perleidimas be svetimo daikto įkeitimo / hipotekos davėjo sutikimo ir būtų įrodyta, kad kreditorius turėjo esminės reikšmės hipotekos / įkaito davėjui, CK 4.181 straipsnio 3 dalies sąlygos nesilaikymas lemtų perleidimo pripažinimą negaliojančiu, tačiau perleidimo objektas (hipoteka / įkeitimas) lieka galioti.

Prie šio projekto dirbo teisininkų komanda: Andrius Mažutis, Vita Sabalytė, Vytautas Sereika, Stanislav Papijanc